Kalvarija

Ten, kur plačios Sūduvos lygumos ima kalvom banguoti, puoštis miškais ir ežerais, o platėjanti Šešupės vaga sietuvom sūkuriuoja - Kalvarijos žemė. Kalvarijos savivaldybės kaimynai-Lazdijai, Marijampolė, Vilkaviškis ir Lenkijos Respublika.
Kalvarijos savivaldybės žemės plotas - 44044 hektarai, joje gyvena apie 15 000 gyventojų.
Regiono centras - Kalvarijos miestas - vienas reikšmingiausių Lietuvoje pasienio punktų. Per Kalvariją eina tarptautinė automagistralė "VIA\ BALTICA", reikšminga geležinkelio linija "Kaunas-Šeštokai-Suvalkai", geri keliai jungia su Alytumi, Lazdijais, vaizdingomis Vištyčio ežero apylinkėmis. Savivaldybės teritorijoje tyvuliuoja apie pusšimtis ežerų, iš kurių didžiausias - Orijos (85, ha).
Kalvarijos apylinkėse stūkso nemažai piliakalnių ir senkapių, vis dar neatskleidžiančių paslapties, kas ir kodėl vietovei davė Kryžiaus kelių stoties vardą (lot. Kalvarija -"kaukolių vieta'}.
Nuo legendomis apipintos senovės iki šių dienų Kalvarija garsėja kaip darbščių ir kūrybingų žmonių kraštas, ne kartą kėlęsis iš pelenų, aktyviai siekęs laisvės ir savivaldos, išsaugojęs tautinį savitumą, su viltimi žvelgiantis j ateitį.
Kalvarija - vienas seniausių Užnemunės miestų. Rašytiniai istoriniai šaltiniai teigia, kad miškingame Šešupės slėnyje 1660 m. gyveno 30 gyventojų, kaimas vadinosi Triobiais - pagal vienų čia pirmiausiai apsistojusių bėglių nuo rusų invazijos pavardę. Ryžtinga ir darbšti giminė greitai pasistačiusi pastoges sau ir gyvuliams. Naujakurių gyvenvietė plėtėsi. 1690 m. jau minimas Kalvarijos dvaras su 65 valstiečių durnomis (kiemais), o 1700 m. - Triobių -Kalvarijos miestelis.
1705 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) raštininkas ir Kirsnos girininkas Mykolas Juozapas Sapiega leido prie Šešupės vingio pastatyti pirmąją medinę bažnyčią. 1728 m. Kalvarija tampa parapijos centru (pirmasis oficialus klebonas - Kazimieras Abolevičius).
Iki 1712 m. Kirsnos (Nemunaičio) girininkiją, kurios teritorijos atitinka dabartinės Kalvarijos seniūniją, valdė LDK maršalka Marci-jonas Valavičius. Po jo mirties valdymą perėmus žmonai Antaninai, Kalvarija, kaip valdovo miestas, jau turėjo išrinktą savivaldą - magistratą, teismą, žydų kabalą.
1713 m. rugpjūčio 30 d. karalius Augustas II suteikia privilegiją Kalvarijos žydams. Tų pačių metų lapkričio 25 d. seniūnijos valdytoja.
A.Valavičienė pasirašo miesto steigimo aktą. 1720 m. rugsėjo 5 d. Mykolas Kaributas Servacas Višnioveckis šį aktą patvirtina. To pakako, kad karalius Stanislovas Augustas 1791 m. gruodžio 27 d. suteiktų Kalvarijai miesto privilegiją ir patvirtintų jo herbą. Kalvarijos savarankiškumo simboliu tapo atvaizdas pusiau padalinto skydo. Vienoje jo dalyje - Dievo apvaizdos akis, antroje - mūras su vartais ir bokštu, pažymėtu dangaus spalvos raide "K". Skydas papuoštas karūna ir apsuptas laurų vainiku.
Miesto privilegija Kalvarijai suteikė teisę turėti savo rotušę, krautuves, skerdyklas -mėsines, statyti plytinę, o nepatenkintiems teismo sprendimu miestiečiams skųstis Gardino teismui ar net LDK tribunolui.
Vizualiai Kalvarija, kaip reikšmingas demografinis vienetas, bene pirmą kartą pažymėta Siriso sudarytame Prūsijos, Rusijos ir Austrijos žemėlapyje, fiksuojančiame 1773-1795 m. būklę.
Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimo (1795 m.) Kalvarija atiteko Prūsijai, o suformavus du departamentus (Naująją Prūsiją) su 16 pavietų, ji tapo Balstogės departamento pavieto centru. Kalvarijos pavietą sudarė 13 valsčių.
Prūsijai pralaimėjus karą su Prancūzija ir 1807 m. suformavus Varšuvos kunigaikštystę, Kalvarijos pavietas priskirtas Lomžos departamentui, kurio ribos nuo 1816 m. sutapo su Rusijai priklausiusia Lenkijos karalystės Augustavo vaivadija. Tai paskatino dar spartesnį miesto vystymąsi. Tiesiant Peterburgo-Varšuvos plentą, dar prieš 1829 m. Kalvarijoje buvo pastatyta II kategorijos arklių stotis (architektas V.Rikšelis). 1859 m. jau veikė knygynas, prekiaujantis vokiškomis, lenkiškomis, rusiškomis, net žydiškomis knygomis. 1863 m. atidaryta Sv. Jurgio vardo ligoninė.
Vėlesni istoriniai vingiai buvo reikšmingi tiek teritoriniams, tiek kultūriniams bei ekonominiams krašto pokyčiams. 1883 m. čia jau veikė viena stačiatikių cerkvė vadininkams bei jų šeimoms, antra - pulkui.
Lietuviškos spaudos draudimo metais Kalvarija tapo jos platinimo centru istorijai palikusiu krašto knygnešių karaliumi vadinto Juozo Kanclerio "knygnešių motulės" Agotos Zigmantaitės ir kitų lietuvybės puoselėtojų vardus. XIX a. pabaigoje Kalvarijos sunkiųjų darbų kalėjime buvo kalinami nacionalinio judėjimo veikėjai V.Kudirka, "sietyno" bylos dalyviai J.Cėsnas, J.Kačergis, A. ir P.Matulaičiai.
1913 m. Kalvarijoje gyveno jau per 14 200 gyventojų. Veikė 9 fabrikai, ūkininkų draugijos, žemės ūkio mašinų nuomos punktas, spaustuvė, keletas knygynų, buvo pagyvėjusi kultūros ir švietėjiška veikla. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą per du trečdalius miesto sudegė. Buvo sugriauti ir 28 parapijos kaimai.
1916 m. apskrities centrą perkėlus j Alytų, Kalvarija neteko apskrities miesto teisių.
Kalvarijos miesto atkūrimo procesas prasidėjo labai sudėtingomis Lietuvai sąlygomis - vykstant nepriklausomybės kovoms prieš bolševikus, lenkus ir bermontininkus.
1920 m. rugsėjo 15d. Kalvarijoje surengtos Lietuvos ir Lenkijos delegacijų derybos dar karo veiksmų sustabdymo perkeliamos j Seinus, nutraukiamos ir atnaujinamos spalio 7 d. Suvalkuose. Ten pasirašytos sutarties Lenkija nepaiso. Jos okupuotame Suvalkų-Vilniaus krašte Kalvarija tampa pasienio miestu, jau Marijampolės apskrities valsčiaus centru.
Nors ir netekęs komunikacijos mazgo reikšmės bei ūkinės veiklos užnugario, miestas sugebėjo atsigauti. Pagyvėjo prekyba, amatai, vėl pradėjo veikti karšyklos, aliejaus spau-dykla, garo ir vandens malūnai, mechaninės ir ūkio mašinų dirbtuvės. 1922 m. pavasarį
pradėti Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelio tiesinimo darbai. Pastatyta nauja mūrinė klebonija, paremontuota per karą apgriuvusi bažnyčia.
Nors apie 1920 m. miesto ūkininkai pradėjo keltis į viensėdžius, 1923 m- pačioje Kalvarijoje dar gyveno per 4500 gyventojų.
1924 m. buvo patvirtintas Kalvarijos miesto valsčiaus teisėmis statusas ir veikė savivaldybė, gyvavusi iki pat 1940 m. perversmo.
Antrojo pasaulinio karo metais jau pirmą vokiečių puolimo dieną užimtas miestas vėl buvo siaubingai nuniokotas.
Pokario laikotarpiu Kalvarija tapo apskrities, vėliau - to paties pavadinimo rajono centru. 1962 m., Kalvarijos rajoną dalimis priskyrus Marijampolei ir Vilkaviškiui, pasienio miestas beliko apylinkės centru. Sovietmečiu jos teritorijoje pastatytos didesnės įmonės: verpimo fabrikas "Orija", pieninė, sieninių medžiagų gamykla, didelis kiaulininkystės kompleksas "Santaka" ir kt.
Prasidėjus Atgimimui, kalvarijiečiai tapo aktyviais jo dalyviais. Dar 1989 m. Kalvarijoje buvo atstatyti pokario metais nugriauti paminklai Motinai ir Laisvei. Vėliau atkurti ankstesnieji miesto gatvių pavadinimai.
Pagaliau atgavę visišką laisvę ir nepriklausomybę, Kalvarijos krašto žmonės patys kuria savo gerovę, stengiasi išsaugoti ateities kartoms turtingą kultūrą bei gamtos paveldą.
Atgavus nepriklausomybę, buvusioje Kalvarijos turgaus aikštėje (dabar Laisvės gatvė) atstatytas paminklas Lietuvos Nepriklausomybei. Tai padaryta 1988 m. suradus ir atnaujinus ankstesniojo, nugriauto sovietmečiu, liekanas.
1995 m. Kalvarija tapo centru seniūnijos, kuriai iki 1997 m. vadovavo Ina Sla-vickienė, vėliau - Jonas Kazys Dzirmeika.
Vykdant atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos administracinę teritorinę reformą, 2000 m. kovo 19d. surengti pirmieji rinkimai j Kalvarijos savivaldybės tarybą. Pirmasis jos posėdis įvyko 2000 m. balandžio 4 d.
Savivaldybė susideda iš keturių seniūnijų: Kalvarijos su centru Kalvarijos mieste (21611 ha plote per 11400 gyventojų gyvena 91 kaime ir iš jų 5800 - centre); Sangrūdos su centru Sangrūdoje (9903 ha, per 1900 gyventojų 34 kaimuose); Liubavo su centru Liubave (7444 ha, per 1000 gyventojų 32 kaimuose); Akmenynų (4650 ha, per 860 gyventojų 21 kaime).
Kalvarijos savivaldybei priklausančioje teritorijoje yra 80 valstybės saugomų kultūros vertybių. Didžiausia iš jų - urbanistikos paminklas - 75 ha užimantis senamiestis su būdingu gatvių tinklu ir turgaus aikšte. Originalumu išsiskiria sinagogų ir Talmudo mokyklos kompleksas su rabino namu. Iki šių dienų yra išlikę ir visi II kategorijos arklių pašto stoties Kalvarijoje pastatai. Greta šio XIX a. pradžios architektūrinio komplekso tebėra 1821 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.
Archeologiniu požiūriu įdomi akmens amžiaus stovykla - buvusi senojo žalvario amžiaus gyvenvietė Turlojiškės kaime (Kalvarijos seniūnija). Ją kasinėjant, aptiktas senosios Lietuvos gyventojas - "Kirsnos žmogus" (rekonstruota kaukolė eksponuojama Marijampolės krašto ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje).
Kušliškių kaime (Kalvarijos šen.), išugdžiusiame tris garsius kraštiečius - agronomą, kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvį, visuomenės veikėją Sergiejų Klimą (1886-1941), žurnalistą, visuomenės veikėją Adolfą Klimą (1889-1985) ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, istoriką Petrą Klimą (1891-1969) -jų gimtinės sodybvietėje pastatytas atmintinis paminklas. Radiškės kaime (Sangrūdos šen. i vra išlikusi tarpukario Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininko Antano Malijonio (1904-1998) gimtinės sodyba. Skaisteliuose (Liubavo šen.) gimė kompozitorius Jonas Benderius (1889-1954).
Kalvarijos savivaldybės teritorija išskaidyta į aštuonias parapijas, jose yra penkios veikiančios katalikų bažnyčios.
Apie krašto praeitį ir dabartį vaizdžiai byloja daug vertingų eksponatų sukaupęs muziejus, veikiantis Kalvarijos vid. mokykloje, įkurtas mokytojos Marijos Makarskaitės. Muziejaus veiklą toliau sėkmingai plėtoja mokytojas A.Totoris.
Vienas iš pagrindinių Kalvarijos savivaldybės teritorijos gyventojų verslų buvo ir yra žemės ūkis. Įregistruotos 253 įmonės, tačiau daugumos jų veiklos pobūdis - paslaugos bei prekyba. Tik nedidelė dalis užsiima žemės ūkio produkcijos perdirbimu. Sūsninkuose veikianti žemės ūkio bendrovė "Šaltekšnis" gamina sviestą, sūrius, grietinę. UAB "Kratonas", susidedanti iš malūno, grūdų saugyklos ir duonos kepyklos, tiekia vartotojams savos gamybos duoną ir pyragą, kvietinius ir ruginius miltus. Akcinė Bendrovė "Marijampolės pieno konservai" Kalvarijos cechas gamina pieno produktus.
Komunalines ir kitas paslaugas gyventojams teikia specialiosios paskirties uždaroji akcinė bendrovė "Kalvarijos komunalininkas', statybos darbais verčiasi uždarosios akcinės bendrovės "Sumeda" ir "Ekosta", keleivių pervežimu - uždaroji akcinė bendrovė "Marbeta". Be to, Kalvarijos savivaldybės teritorijoje veikia 18 uždarųjų akcinių bendrovių filialų, kurių pagrindinė ūkinė ir komercinė veikla susijusi su statybomis visoje Lietuvoje.
Kalvarija yra paranki vieta turizmo, aptarnavimo ir paslaugų infrastruktūros plėtotei. Investuotojų laukia kaimo ir paprastojo turizmo, viešbučių ir viešojo maitinimo, žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo, automobilių serviso, transporto, krovinių gabenimo bei sandėliavimo, verpimo, keramikos, plytų gamybos, nekilnojamojo turto bei infrastruktūros atnaujinimo ir kitos sritys.
Šiuo metu medicinos pagalbą krašto bendruomenei teikia Kalvarijos ligoninė, Pirminės sveikatos priežiūros centras, Sangrūdos ambulatorija, A.Masilionio klinika, 9 medicinos punktai, 3 vaistinės, 2 privatūs stomatologijos kabinetai.
Savivaldybės teritorijoje veikia Marijampolės apskrities Kalvarijos pensionatas ir iš vietinio biudžeto išlaikomi Globos ir užimtumo centras bei Vaikų laikinosios globos namai.
Savivaldybės teritorijoje 2001-2002 mokslo metais veikė 20 švietimo įstaigų: 3 vidurinės mokyklos (tarp jų - ir l suaugusiųjų), 5 pagrindinės, 9 pradinės, 2 ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir l papildomo ugdymo - Kalvarijos muzikos mokykla. Bendrojo lavinimo įstaigas lankė 2330 moksleivių, švietimo sistemoje dirbo 297 pedagogai.
Kalvarijos savivaldybei priklauso penkios sporto sales, futbolo aikštė, 14 spono aikštynų su tinklinio ir krepšinio aikštelėmis, teniso kortas, autodromas. Dirba 19 spono darbuotojų. Populiariausios sporto šakos - futbolas, krepšinis, boksas, tinklinis, šaškės, šachmatai ir burlenčių sportas. 2000 m. įsteigtas Kalvarijos sporto centras, kuriame treniruojasi 195 moksleiviai, veikia penki sporto klubai.
Net šešis kartus Kalvarijos futbolininkai laimėjo Lietuvos kaimo jaunimo futbolo taurės varžybas, du kartus dalyvavo TSRS taurės varžybose. O vartininkas Gintautas Matulaitis 1947 m. žaidė Lietuvos rinktinėje ir tapo TSRS čempionu.
1956-1969 m. Kalvarijos žemę garsino Jono Kurantavičiaus treniruojamos krepšininkės. Populiari ir lengvoji atletika.
Nuo 1937 m. Kalvarijoje veikia viešoji biblioteka. 2002 m. sukurtame bibliotekų tinkle yra 12 filialų, kurių paslaugomis naudojasi beveik 6 tūkstančiai skaitytojų.
1995 m. savivaldybės centre įsteigtas literatų klubas "Rasa" (vadovė Asta Jankeliū-nienė). Jau išleistas to paties pavadinimo kolektyvinis almanachas. Klubas rengia kūrybos vakarus, pristato knygas, kiekvieną rudenį Kalvarijoje organizuoja apskrities literatų šventę "Rudens spalvos".
Kultūrinio gyvenimo ištakos Kalvarijoje sietinos su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais, vėliau - su Kalvarijos parapijos įsteigimu. Pirmas lietuviškas vakaras surengtas 1906 m. Buvo vaidinama komedija "Velnias ir Boba", A.Čechovo pokštas "Meška", dainavo choras. Aplinkiniuose kaimuose buvo labai populiarus klojimo teatras.
Nuo 1946 m. Kalvarijos choro dainininkai dalyvavo visose respublikinėse dainų ir šokių šventėse, buvo nuolat gerai įvertinami konkursuose, apžiūrose (vadovai - P.Staniukynas, J.Grabauskas, J.Mikelskas, N.Gruodienė, V.Jurevičienė, M.Zubas, A.Venslova, N.Jakimavičienė).
1991 m. tuometinis Kalvarijos vidurinės mokyklos muzikos mokytojas J.Lukšys subūrė politinių kalinių ir tremtinių chorą (šiuo metu vadovauja E.Rėkus). Garsūs Lietuvoje bei už jos ribų ir Kalvarijos moterų choras (vad. D.Dzirmeikaitė), pučiamųjų orkestras (vad. J.Ciprisevičius), 1997 m. Z.Mankauskaitės-Zenevičienės suburtas etnografinis ansamblis "Diemedis", humoro grupė iš Sangrūdos "Sangrija" (vad. A.Bapkauskienė). O nuo prieškario metų gerai žinomų muzikantų ir dainininkų Svitojų iš Žaliosios kaimo (Liubavo sen.) sukurta kapela "Vėl gegužės žiedai" tapo gyva kaimiškos muzikos legenda, nuskambėjusia per visą Lietuvą ir užsienio lietuvių bendruomenes.
Nuo 1985 m. Kalvarijoje veikia mėgėjų teatras "Titnagas", vadovaujamas režisieriaus K.Krasnicko. "Titnago" artistai - nuolatiniai respublikinių mėgėjų teatrų švenčių, festivalių dalyviai, organizatoriai ir laureatai.
Šiuo metu kultūrinę veiklą Kalvarijos savivaldybėje plėtoja 3 chorai, 10 liaudiškos muzikos kapelų, 5 vokaliniai ir 4 etnografiniai ansambliai, 5 dramos ir tiek pat šokių kolektyvų, 4 humoro grupės, pučiamųjų instrumentų orkestras. Kultūros įstaigų veikla yra neatsiejama nuo savivaldybės Kultūros ir laisvalaikio centro rengiamų valstybės ir kraštiečių švenčių, atlaidų, apskrities meno ir amatų dienų, kaimo kapelų šventės "Kai armonika užgroja". 1995 m. Kalvarijos laisvalaikio ir kultūros centras perkeltas j restauruotas erdvias patalpas.
Kad kalvarijiečiai ne vien duona sotūs, galima įsitikinti ir apsilankius jų gražiai tvarkomose gyvenvietėse, išpuoselėtose sodybose. Pasijusti tikrais savosios žemės šeimininkais, ugdyti giminės grožį čia skatinama savivaldybės organizuojamomis aplinkos tvarkymo apžiūromis, konkursais, gerosios patirties paskleidimu. O atvykusieji paviešėti yra sutinkami smagia daina ir svetingai priimami. Taip, kaip tik leidžia ištekliai ir dosni sūduvio širdis.